- atvėpti
- 1 atvė̃pti, àtvepia (-ia KŽ), àtvėpė žr. atviepti:
1. Verkia lūpas atvė̃pęs DŽ. Atvė̃pęs lūpas sėdi ir nežinia ko Š(Rod). Jau šitas eina išsišiepęs, lūpą atvė̃pęs Pv. Kumelė vampso, lūpa atvėpus Ds. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su tamsia drūže per nugarą sena Lapeikos kumelė garksojo atvėpusi apatinę lūpą M.Katil. | refl.: Lūpa atsivepia J.Jabl(Ilg). Ko taip atsìvėpei (atstatei lūpas) Š. Jo burna buvo atsivėpus rš. Ausiukės atsivė̃pusios teip drūčiai Snt. Krizas, lyg diedukas iš pasakos: ausys jo atsivėpusios P.Cvir.
2. refl. Jie iš tiesų buvo žmonės ramūs ir taikūs, ne kerštelninkai, nepaniurę, nesusikaupę, bet šnekūs ir linksmi, nuolat atsivėpę gera nuotaika Vaižg.
3. refl. D.Pošk, J, NdŽ, KŽ Kūdikelis atsivė́pa MitI136. Žiopso atsivėpęs Ds. Toks negražus: išsižiojęs, atsivė̃pęs, kauka, krioka Pln. Ans atsivėpęs niurna LTR(Klp). Galvą užvertęs, atsivė̃pęs, žiūra vaikas į saulę Slnt. Vilkas kraugeris atsivė̃pęs pradėjo ant erelio murmėti PP27. ^ Atsivėpęs it jauna marti KrvP(Pln). Vypt atsivėps, kaip velnias švęstu vandeniu apšlėktas Grg. A, kad tu atsivėpęs kaip naginė Plt. ║ išsivėpus atsigręžti: Vėl Šukienė atsivėpė į mergaitę, kaip driežas į gegužę veizėdama LzP. ║ išsivėpus pasakyti: Ponas grapas jau saviškiams rūmus pastatei, matėm matėm! – rūsčiai atsivėpė vienas senis Pt.
4. intr. atsiknoti, atsisagstyti, atsilapoti: Teip atvėpę negražiai mano palto kišenės Rm. Knatais susijuosę kaipo panteliais, rudinės atvėpę LTR(Čb). Tei įsipjovė pirštą, kad, kai àtvėpė odą, kaulas buvo matyt [p]Vdžg. Užpakalio, kurs atvėpęs tabalavo, gerą laiką taip ir neįveikė užsisegti rš. Tyliai sugaudė jo (vėjo) pajudintas atvėpęs skardos lapas J.Dov.
atvė̃pusiai adv.: Kad ir prisiuvo lopinį, vis tiek stovi atvė̃pusiai Ds. | refl. NdŽ, KŽ: Apsiausto skvernai atsivė̃pę DŽ. Atsivė̃pę autai Šln. Atsivė̃pę naginės Šd. Nuo veido skederlės atsivė̃pusios, t. y. veidas sudraskytas J. Drabužiai atsivė́pė J. Blogai pasiuvo – skvernai atsivė̃pę Rs. Nušalsi kaklą, tai apikaklė atsivė̃pus Grš. Ė, tu besarmati, tavo keturka atsivėpus Dglš. Ko vaikščioji atsivė̃pęs, do peršalsi Švnč. Kur bėgi atsivė̃pęs, susijuosk, susisagstyk, dar nušalsi Ar. Nuo saulės ir vėjo dažai iššiupėjo ir atsìvėpė Dkš. Drėgmė vietomis nuėdė popierinius sienos apmušalus, ir jie atsivėpė, apnuogindami supleišėjusį tinką J.Avyž. ║ refl. atsiversti, atsidaryti: Jau koja buvo kone išgijus, bet vakar žaizda atsìvėpė ir vėl skauda Vl. | Kur pažiūrėsi – kaimas pusiau be stogų, trobų sienos išsiraičiusios, langai vietom užkamšyti maišais, tvartai stovi atsivėpę, be durų I.Šein. Dabar tasai bokšto namas atrodė kaip atsivėpę vartai rš. ║ refl. atsilenkti, atsilošti: Kai dalgis atsìvepia, sunku pjaut Snt.5. refl. įsitempus, smarkiai ką daryti: Jis, vaike, atsivė̃pęs duoda tai košei garo (smarkiai valgo) Ss.◊ akìs atvė̃pti (kam) padėti suprasti; pramokyti, pralavinti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei A1883,221(J.Šliūp). Knyga turėtų žmogui akis atvėpti, parodyti kelią gyvenime A1885,334.\ vėpti; atvėpti; išvėpti; nuvėpti; pavėpti; pravėpti; razsivėpti
Dictionary of the Lithuanian Language.